Nacionalinis kraujo centras kasdien vidutiniškai surenka kraujo iš 150 donorų. Tam, kad kraujo pakaktų, donorų turėtų būti po 200 asmenų kasdien. Tiesa, Lietuvoje kraujo donorais iki 2022 m. gegužės 1 d. galėjo tapti ne visi norintys: homoseksualiems vyrams – gėjams – tai buvo draudžiama. Šis diskriminacinio pobūdžio ribojimas buvo įtvirtintas dar 2005 metų Sveikatos apsaugos ministro pasirašytu įsakymu.

Dėl šio diskriminacinio draudimo oficialiai kreipiausi į Sveikatos apsaugos ministeriją bei Nacionalinį kraujo centrą ir tai netruko duoti teigiamų rezultatų. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojo atnaujinta kraujo donorystės anketa, kuria draudimas homoseksualiems vyrams tapti kraujo donorais buvo panaikintas. Dėkoju minėtoms institucijoms už parodytą lyderystę nerūšiuoti žmonių pagal jų seksualinę orientaciją.

Draudimo panaikinimo proga 2022 m. gegužės 2 d. Nacionalinio kraujo centro patalpose surengėme kraujo donorystės akciją, į kurią kvietėme visus norinčius atvykti. Ta proga ir pats pirmą kartą tapau kraujo donoru. Anksčiau to nedariau, nes nenorėjau žemintis, meluodamas dėl to, kas esu. Žinau, kad labai daug LGBT+ žmonių jau ir iki tol buvo kraujo donorais. Ačiū už Jūsų sąmoningumą ir tikiuosi, kad gerus darbus nuo šiol galėsime daryti šiek tiek oriau.

*** Priešistorė***

Draudimas homoseksualiems vyrams tapti kraujo donorais pasaulyje paplito IX praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai buvo nustatyta, jog ŽIV infekcija galima užsikrėsti per kraują. Pabrėžtina, kad tai įvyko prieš beveik keturis dešimtmečius. Per šį laikotarpį laboratoriniai kraujo tyrimai patobulėjo tiek, kad šio ribojimo atsisako daugelis pasaulio valstybių. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija įsipareigojo pakeisti kraujo donorystės nuostatus taip, kad draudimas duoti kraujo galiotų visiems asmenims, kurie per tris paskutinius mėnesius turėjo nesaugių lytinių santykių, nepriklausomai nuo donoro seksualinės orientacijos. Įdomu tai, kad kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje ir Rusijoje – jokie ribojimai homoseksualiems vyrams tapti kraujo donorais apskritai nėra taikomi.

2011 metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pateikė išvadą, kurioje konstatuojama, kad draudimas homoseksualiems vyrams tapti kraujo donorais prisideda prie neigiamos nuomonės formavimo apie šią socialinę grupę, nes vyrai gėjai yra automatiškai priskiriami prie ŽIV ir kitų užkrečiamų ligų nešiotojų bei platintojų. Tarnyba pateikė siūlymą Sveikatos apsaugos ministerijai šį diskriminacinių požymių turintį ribojimą persvarstyti. Lygių galimybių kontrolieriaus išvada buvo vienareikšmiška: rizikos veiksniu turėtų būti laikomas nesaugus seksualinis potencialaus donoro elgesys, o ne jo seksualinė orientacija.

2015 metais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad kraujo donorystės diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu yra nepriimtina. Nors Europos Sąjungos valstybės ir yra laisvos nepriklausomai priimti sprendimus, daugelyje šalių taikomi panašaus pobūdžio ribojimai skatina vyrų gėjų stigmatizavimą tarsi ŽIV ir kitos infekcinės ligos būtų platinamos išskirtinai šios grupės asmenų. Be to, analogiški draudimai nėra taikomi moterims, o tai signalizuoja apie galimą diskriminaciją ne tik seksualinės orientacijos, bet ir lyties pagrindu.

Esu įsitikinęs, kad draudimas homoseksualiems vyrams tapti kraujo donorais Lietuvoje buvo perteklinis, diskriminacinis ir potencialiai užkertantis kelią išsaugoti žmonių gyvybes. Tai – ne saugumo, o žmogaus teisių klausimas.