Lyčiai neutralios partnerystės įstatymas ir LGBT+ teisių pripažinimas nereikalauja jokių – absoliučiai jokių – privilegijų. Tai niekaip neįpareigoja kitų visuomenės narių pakeisti savo gyvenimo būdą, mokėti didesnius mokesčius ar per prievartą pasakyti „taip“, jei kažkam kažkas pasipirštų. Tiesa pasakius, tai netgi neverčia dažniau ar intensyviau mąstyti apie LGBT+ bendruomenės narius. Partnerystės įstatymo priėmimas paprasčiausiai kuria bendrąjį gėrį mūsų visuomenėje. Jis nieko nekainuoja, o dalis visuomenės narių tampa labiau teisiškai apsaugoti ir saugesni. Priėmus partnerystės įstatymą, Lietuva atsibustų kitokia – tiesiog visi pamatytume, kad įprastoje gyvenimo tėkmėje absoliučiai niekas nepasikeitė, nors prieš tai sulaužėme tiek daug vertybinių ir ideologinių iečių.

Viešojoje erdvėje mūsų diskusija kažkaip susikoncentruoja į partnerystės institutą tos pačios lyties poroms, tačiau pagal statistiką Lietuvoje kas ketvirtas naujagimis gimsta ne santuokoje. Tai reiškia, kad yra daugybė skirtingų lyčių porų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių renkasi santuokos nesudaryti. Partnerystės institutas taip pat padėtų užtikrinti nesusituokusių skirtingų lyčių porų teisinę apsaugą.

Kai kalbame apie partnerystės institutą, kalbame apie dviejų suaugusių pilnamečių asmenų, kurie nėra susiję artimais giminystės ryšiais, teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu.

Kai sakome lyčiai neutrali partnersytė, sakome, kad tie du asmenys, kurie sudaro partnerystę, gali būti tiek tos pačios lyties, tiek skirtingų lyčių.